Jei tik Bethovenas būtų turėjęs klausos aparatus…
Ar Bethoveno muzika būtų kitokia, jeigu jis nebūtų apkurtęs? Nauji tyrimai sako, kad taip.
Daugybę metų buvo diskutuojama ar Bethoveno klausos praradimas paveikė jo muzikinius gebėjimus ir kūrybą. Tačiau klausimas toks sudėtingas, jog atrodo, kad yra tik vienintelis teiginys, su kuriuos visi specialistai gali sutikti – jis nustojo groti pianinu kai jo klausa ėmė smarkiai silpti.
Mano nuomone, jeigu Bethovenas nebūtų praradęs klausos, jo kūryboje atsirastų du pagrindiniai skirtumai: būtų daug mažiau muzikos kūrinių (kompozitorius daugiau koncertuotų, o ne užsiiminėtų kūryba) ir jo oratorija Christus am Oelberge, kuri buvo sukurta kaip atsakas neišvengiamam kurtumui, nebūtų parašyta,” sako Bethoveno gyvenimo žinovas profesorius Barry’is Cooperis.
2011-ųjų metų rugsėjo mėnesio Britų medicinos žurnale (BMJ), tyrėjai pabandė įterpti keletą faktų į šią diskusiją. Bethoveno gyvenimas yra dalinamas į tris periodus. Pirmąjame jis puikiai girdėjo, antrąjame jo klausa pradėjo silpti, o trečiąjame jis jau buvo visiškai kurčias.
Amsterdamo universiteto tyrėjai atidžiai klausėsi Bethoveno kūrinių styginiams kvartetams. Jų analizė atskleidė, jog kuo labiau silpo kompozitoriaus klausa, tuo mažiau aukštų natų jis naudojo, tačiau vėl grįžo prie aukštų natų, kai tapo kurčias. Šiame periode, nuo 1825 metų, jis klausėsi muzikos savo mintyse.
Mokslininkas Edoardo Saccenti teigia: “Jis visiškai ėmė pasitikėti savo vidine klausa, kai nebegalėjo kurti muzikos, kurią iš tikro galėtų girdėti atlikdamas ir taip pasinėrė į savo vidinį muzikos pasaulį, bei prisiminė ankstyvąją kūrybinę patirtį”.
Jeigu Bethoveno muzikos kompozicijos stilius iš tiesų buvo paveiktas jo kurtumo, kaip skambėtų jo kūriniai, jei kompozitorius nebūtų praradęs galimybės girdėti aukštų dažnių garsus, arba, jei mes stebuklingai galėtume jam nusiųsti naujausius skaitmeninius Widex klausos aparatus?